Nuo pat žmonijos atsiradimo, mes ieškome būdų atrasti, pažinti ir tobulėti. Deja, bėgant metams dauguma iš mūsų tokią galimybę praradome. Viskas prasidėjo nuo pirmųjų žingsnių mokyklos link - įstaigos, kurios paskirtis yra kiekvieną paruošti gyvenimui. Tačiau ar kiekvienas iš tiesų jaučiasi pasiruošęs savarankiškam gyvenimui, praleidęs mokykloje dvylika metų?

Šiuo metu mūsų švietimo sistema nespėja pasivyti dabarties. Išėję iš mokyklos ar perskaitę naujausias žinias suvokiame, jog pasaulis keičiasi kiekvieną dieną nesustabdomu greičiu, tačiau mūsų mokyklos išvis nesikeičia. Požiūris, metodai, būdai jie visi tokie pat, kokie buvo, kai mano mama ir močiutė baigė savo mokyklą. Tai be galo liūdina, nes suvokiu jog laikas, praleistas mokykloje yra visiškas laiko gaišimas. Už mokyklos ribų skaitydama ir domėdamasi aš sužinau žymiai daugiau, negu iš tetos, kuri parašė vadovėlį tais pačiais metais kada aš gimiau. Argi tai nėra pagrindinė problema, jog švietimo sistema nebeįdomi ir neefektinga šių dienų žmogui?

Kaip ir minėjau, mes esame visi sukurti atrasti, pažinti ir tobulėti, tačiau tokioje aplinkoje kaip mokykloje, esame absoliučiai suvaržomi. Mes esame suskirstyti į klases, valdomi skambučio ir mokytojo duotų instrukcijų. Savarankiški sprendimai mokykloje nėra priiminėjami. Paklusniausi mokiniai mokyklose visada yra geriausi, tie kurie klausosi duodamų instrukcijų ir jas nuolankiai vygdo. “Atsiverskite puslapį, pasakyk atsakymą, nekalbėk, eik į klasę” Atleiskite, bet dresuojamu šunimi ar nuolankiu vergu aš būti nenoriu.. Šiandieniniame pasaulyje yra vertinami žmonės, kurie yra komunikabilūs, kūrybingi ir gali dirbti su kitais. Tokia aš ir stengiuosi būti… Gal neturėsiu visų dešimtukų, bet skirsiu laiko kitoms veikloms, kurios yra reikalingos ir naudingos mano asmenybės augimui.

Mūsų švietimo sistema vertina testų rezultatus. Jog išlaikyti jį mums reikia tik geros atminties. Mokiniai kala naktimis nereikalingą informaciją, kurią jau pamirš rytojaus vakarą, tačiau juk testą išlaikyti reikia. Ką pasakys mokytojas? Ką pasakys mano tėvai? Ir nesvarbu, jog visi žmonės yra skirtingi, mes visi mokomės tų pačių dalykų, tuo pačiu metu. Yra labai natūralu, jog vieniems reikia daugiau laiko įsisavinti temą, nei kitiem. Bet, jeigu tau sunkiau ir tu esi lėtesnis, pamokoje tu esi laikomas nevykėliu.

Nervų sistema taip pat pašlija. Viskas prasideda nagų kramtymu, parkerių čiulpimu, vėlesnėse klasėse bandoma nusiraminti cigarečių ar žolės rūkymu, tik kažkodėl apie tai niekas nekalba, bet suvokia, jog paauglių vakarėliiuose ne arbatėlės susirenkama išgerti. Žmonės nebemoka tvarkytis su įtampa, stresu, bet argi tai nėra vienas iš dalykų, kurį turėtų mokyti mūsų mokyklose? Argi tai ne įstaiga, kuri paruošia gyvenimui?

Taip per daugelį metų mokyklose yra sužlugdomi vaikai. Baigę dvyliką klasių dauguma net nesuvokia kas jie tokie, kokie jų gyvenimo tikslai ir norai. Taip atsitinka, nes tokie klausimai net nėra užduodami mokiniams. Jie nėra paruošti gyventi savarankišką gyvenimą, todėl ir renkasi dažniausiai daryti tai, ką pasakė, o ne tai, kas patinka.

Mus gelbėja vienintelė išeitis - tai mokymasis namuose. Savo sesių vesti į mokyklą mano šeima nesiruošia ir aš tam pilnai pritariu. Tokias mokyklas, kurias mes turime šiandien, reikia radikaliai keisti, jeigu norime užauginti mąstančias kartas, kurios nėra viena pilka masė. Teisę mokyti savo vaiką namuose turi turėti kiekviena šeima. Apie kokią demokratiją eina kalba, jeigu žmonės tokios galimybės neturi? Matau, kaip mano šeimos draugai užsieniyje turi galimybę ugdyti savo vaikus namuose, o mes ne. Europoje mes esame viena iš paskutiniųjjų šalių, kuri vis dar nepasitiki tėvais. Šeima savo vaikui linki pačio geriausio, nori jog jis užaugtų savarankiškas žmogus su savo suformuota nuomone, požiūriu į gyvenimą ir vertybėmis. Taigi kodėl ne? Argi nėra tikroji žmogaus prigimtis atrasti, pažinti ir tobulėti? Šią prigimtį mes galime puoselėti tik mokydamiesi namuose, kur vietos suvaržymams ar stresui nėra, kur galime būti savimi ir mokytis su meile.

Visi mes, čia esantys, buvome arba esame mokiniai. Žengėme pro mokyklos duris. Tik kiekvienas, matyt, skirtingai ją pamename, matome.

Šiuo metu kiekvieną rytą mokyklos slenkstį peržengia daugiau nei 300 tūkstančių mokinių. Kiek Jūsų nuoširdžiai galėtų pasakyti iš tiesų žinantys, pažįstantys, jaučiantys, kokia toji mokyklos tikrovė ir su kuo susiduriame mes, kiekvieną rytą žengiantieji pro duris, įžengiantieji į klases, kuriose tenka išsėdėti ilgas valandas? Išsėdėti nuo tokio ilgo sėdėjimo jau net nepatogiais tampančiuose suoluose, tarytum sukaustytiems, kas visai nenatūralu žmogui. Ypač tai iššūkiu tampa jaunesnio amžiaus mokiniams. Žengti per slenkstį, už kurio, dažnu atveju, susiduriame su patyčiomis – tyčiojimusi iš to, kaip atrodome, kuo esame apsirengę, kokį žodį atsakinėdami klasėje ištariame...

Klasėje... pamokų metu... Kas Jūsų numano, kokiam mokinių skaičiui tenka dirbti praktiškai neįmanomomis sąlygomis? Kai klasėje vysta toks chaosas, kad neįmanoma susikaupti ir ta problema, dažnu atveju, tiesiog ignoruojama... Kaip manote, kaip tokioje klasėje sekasi mokytis vaikams, norintiems įgyti žinių? Ar jie kažko pasiekia? Kaip klojasi jų keliai toliau?

Kaip galvojate, kaip mes pasijaučiame, kai klasėje vaikai išrūšiuojami į tinkamus ir netinkamus? Kai pasirenkama su kuriais dirbti, o kiti lieka „už borto“? Rūšiuojama pagal įvairius kriterijus. Pavyzdžiui, jeigu vaikui nesiseka įprasti, svarbiais laikomi dalykai, nelabai ir varginamasi atrasti jo kitus gabumus – galbūt menams, amatams ar netgi pamatyti jo žymiai platesnį suvokimo aprėpimą.

Kiekvienas mes esame skirtingi. Jūs, aš ir ji, jis. Juk, manau, tą patį galėtumėte pasakyti ir Jūs. Tik... taip sunku suvokti, kodėl mes, mokiniai, esam bandomi užtempti ant to paties kurpalio?.. Juk ir gabumai mūsų visų skirtingi, tad kodėl mes turime pasiekti tokius pačius rezultatus? Arba kodėl visi privalome išmanyti tiksliuosius mokslus? Nes juk kitaip (nelaikę, neišlaikę matematikos valstybinio egzamino) neturime galimybės studijuoti studijų programas, kurias finansuoja valstybė. O tai mums garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija... Net ir nusprendę, pasirinkę laikyti vieną ar kitą egzaminą... Kaip manote, su kokia tikrove kai kuriems mūsų reikia susidurti? Ogi tenka patirti mokytojų panieką – tu neišlaikysi, kodėl taip nusprendei arba net juntamą spaudimą dėl atitinkamo pasirinkimo...

Dabar vis dažniau ir daugiau kalbama apie toleranciją. Galbūt būtent to poveikis – noras įprastose mokyklose adaptuoti mokinius su įvairiais sutrikimais. Įdomu, o kiek šioje situacijoje buvo susimąstyta apie kitų mokinių („įprastų, eilinių“) mokymosi sąlygas? Juk užtenka štai vieno tokio siausti imančio mokinio, kad atmosfera klasėje taptų chaosu. Ir, deja, tikrovė dažnai tokia, jog šalia nebūna pagalbininko mokytojui...

Norėtųsi paklausti, kodėl mes nesame tokie pat laisvi savame pasirinkime, kaip kad yra Vakarų šalių mokiniai? Kodėl nenorima atsižvelgti į mūsų norus? Juk ar kas nors mūsų klausia ar mes norime eiti į mokyklas (tai privalu daryti kiekvienam), o galbūt mieliau rinktumėmės Ugdymosi šeimoje galimybę? Taip kiekvienas turėtume galimybę rinktis ar būti štai tokioje egzistuojančioje fizinėje ir emocinėje aplinkoje ar su savo tėvų pagalba kurtis kitokią aplinką ir galimybes.
Mes norime laisvai rinktis!